Dinos blogas

Apsilankėme kartu su brangiausiu ir draugais mano gimtuose kraštuose. Kas dar nežinojote, aš kilusi iš Širvintų rajono, o pradinę mokyklą lankyti teko Bartkuškyje. Čia – vienaip ar kitaip garsus Bartkuškio dvaras. Tiesą sakant, daugelis to krašto gyventojų, paprašyti įvardyti nors vieną žymesnį savo miestelio objektą, būtinai paminėtų dvarą, jo vartus, parką, kurie apipinti storiausiomis legendų gijomis.

Man vaikystėje kažkas iš draugų papasakojo, kad prie Bartkuškio dvaro vartų atėjus vidurnaktį gali išgirsti dviejų mažų vaikų verkimą. Anot legendų, ten verkia vienos dvaro tarnaitės vaikai. Dvaro ponas, neapsikentęs dviejų mažylių verkimo, įsakė juos gyvus užmūryti vartuose. Aišku, legendos lieka legendomis, net nemalonus jausmas lieka praeinant pro šalį.

Ant šių vartų – riteris, kurio skyde – strėlės perverta širdis. Manoma, kad tai – vieno dvaro savininkų, lenkų advokato Aleksandro Lednickio, herbas, kadangi jis 1913 metais nusipirkęs dvarą, 1928 metais jam pastatė vartus. Tiesa, pamenu, tas riteris buvo gerokai nutrupėjęs ir nebeatpažįstamas, bet kažkieno gera valia herbas buvo atkurtas.

Man pačiai vaikystėje, kai buvau maždaug 3-4 metukų, teko garbė pagyventi vadinamojoje oficinoje – dvaro patarnautojų pastate. Anais sovietiniais laikais ten buvo įkurtas bendrabutis, ten ir gyvenau su mama. Prisiminimų itin ryškių nelabai daug, tačiau – pamenu, kaip lakstydavao oficinos koridoriais, leisdavausi žaisti iki apačioje esančio ežero, iki kurio man eiti buvo draudžiama, žaisdavau su apačioje esančių dvarui priklausiusių pastatų (galbūt malūno ar ar vyno/spirito varyklų, kaklių degykla/plytinė pastatai, kadangi šios “įstaigos” taip pat priklausė dvarui). Beje, kadangi dainuoju nuo vaikystės, tiksliau, nuo tiek, kiek save pamenu, teko dainuoti ir tuometiniame dvaro pastate, kuriame buvo įsikūrusi sovietinė miestelio kontora, kino teatras. Prisimenu, kad tuomet visas dvaras buvo dailiai sutvarkytas, išklotas parketlentėmis ir t.t.

Mano prisiminimuose dvaras ir jam priklausantys pastatai – dar geros būklės. Dabar gi šis paveldo objektas privatizuotas ir priklauso Australijos lietuviui Juozui Petraičiui (kai kur rašo, kad jo sutuoktinei Giedrai Petraitienei). 2005 metų rugsėjo mėnesį kalbinamas “Veido” žurnalistų šis turtuolis ir “dvarininkas” dievagojosi, kad netrukus dvaras vėl bus gražus, prižiūrėtas, tiesiog dabar tam susiklostė netinkama situacija. Vyras pabrėžė, kad sutvarkė dvaro stogą, todėl jam neturėtų nutikti nieko blogo. Deja deja deja.

Pavasariop, vasarą dvaro baisumus pridengia žaluma, dailus (kad ir kaip ten bebūtų) parkas. Tačiau žiemą, kai medžiai pliki, atsiskleidžia didžiausias baisumas. Į vidų užeiti nedrįsome, nors vietiniai valkatėlės į dvarą patenka pro jo užpakalinėje dalyje atvertą langą ties įėjimu į rūsį. Klasicistinės sienos trupa, daug kur nubyrėjusi apdaila, kolonos – aprašinėtos, aptrupėjusios, ypač nukentėję pastato kraštai, kurie smarkiai kenčia nuo vandens ir pamažu yra. Apgriuvęs stogas virš kolonų, ištrupėjusi herbo vieta. Dešimtį metų (1845-1955 metais) Idalijos ir Igno Pliaterių (taip taip, Emilijos Pliaterytės protėviai) perstatinėti rūmai yra sparčiau nei sparčiai. Dvaras yra toje vietoje, kur apsistodavo Mikalojus Radvila, Bartkuškį valdęs XV amžiuje, o XVII-XVIII a. – Skorulskiai, Žabai. 1898 (maždaug) metais dvaras atiteko Leonui Vankovičiui. Iki 1939 metų dvarą valdė lenkų advokato A. Lednickio sūnus Vaclovas, kuris, persikraustęs į Londoną, aprašė savo vaikystę ir jaunystę šiame dvare.

1914 metais dvaras iškentė gaisrą, o Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintas dvaro interjeras. 1945 metais paveldo objektas atiteko Tarybiniam ūkiui ir dvejus metus iškentė smarkų homo sovieticus niokojimą: buvo vogtas šiferis nuo stogo, medinė apdaila, grindys. 1950-1954 metais pagal Levo Kazarinskio projektą rūmai buvo pritaikyti sovietinei administracijai (dar kaip šiandien prisimenu nuolatines eiles prie dvaro, nuolat skubančius gražiai apsirengusius žmones, ten keliavusius tėvus kalbėtis apie reikalus ir būsimus naujus namus). Po Sovietų sąjungos griūties dvaras ėmė sparčiai nykti. Vietiniai valkatos išdaužė langų stiklus, išvogė lentines grindinis, rąstus, viską, ką buvo įmanoma – netgi laidus, ir tuos. Dabar ten – vietinių jaunuolių ir girtuoklių prieglauda, kurioje niekas nestebi, kas vyksta. Vidus – siaubingas: kai kuriuos kambariuose išlaužtos grindys/lubos kiaurai, išmuštos skylės į akmenimis grįstą rūsį, vidus paverstas šiukšlynu. Klausimas, kiek tai dar tęsis…

Kiek tolėliau, už buvusios oficinos (kuri, beje, irgi užkalta lentomis, apleista ir apgriuvusi) – dvaro tvarto griuvėsiai. Likę kili buvusių sienų likučiai, plytų krūvos, tad galima tik įsivaizduoti, kad galbūt dvaro savininkai anksčiau čia laikė savo žirgus, naminius gyvulius.

Didžiausias dabartinis dvaro grožis – jam priklausantis parkas, kalno papėdėje (dvaras ant savotiško kalno/skardžio) esantis ežeras. Už ežero anksčiau buvo miškas, dabar plyti pievos. Tuo tarpu parkas kasmet seniūnijos nušienaujamas ir minimaliai aptvarkomas. Parke iškastos trys kūdros, šalia dviejų – kalneliai. Vienas jų vadinamas Meilės kalneliu, nes anot legendų, ant jo slapčia susitikdavo dvaro tarnas ir jį pamilusi dvarininko dukra. Važiuojančios pro vartus karietos atkeliaudavo tiesiai iki dvaro vedančiu keliu tarsi į “sceną”, mat augalais ir geometrinėmis figūromis dvaro sodininkai suformavo tarsi savotišką parterį. Statmenai keliui, vedančiam į dvarą, yra daili medžių alėja. Pats parkas taip pat pilnas pasivaikščiojimui tinkamų takelių, o kaip pasakojo mano buvusi biologijos mokytoja, ne vienas medis parke – retas ir nebūdingas šiems kraštams. Pamenu, vaikystėje dažnai keliaudavau su drauge per šį parką į namus, o pavasariais iš jo nuolat grįždavome su didžiulėmis pačių įvairiausių gėlių puokštėmis. Beje, turėčiau pastebėti, kad šiame dvaro parke ypač daug vynuoginių sraigių. Kaip atrodo dvaras ir parkas vasarą, galite pamatyti čia.

Šiaip, rašydama šį įrašą ieškojau daugiau informacijos apie dvaro istoriją ir ką galiu pasakyti: labai gaila, kad didžioji dalis Lietuvos dvarų yra apgailėtinos būklės, dažniausiai privatizuoti ir užmiršti, aplipdyti supuvusiais pastoliais, kosmetiškai padažyti, arba atvirkščiai, dar labiau išgriauti. O vietiniai gyventojai dažniausiai ne tik nesaugo savo istorinio paveldo ir neišnaudoja miestų, miestelių, kaimų traukos objektų, bet juos dar skubiau naikina. Gaila. Žiauriai gaila.

Naudojau Travel.lt, heritage.lt, miestai.net, musupaveldas.lt informaciją ir savo prisiminimus.

4 Responses to “Ką slepia perverta riterio širdis (Bartkuškio dvaras)”