Dinos blogas

Sėdžiu balkone, baigiu praryti “Juodąją orchidėją”, kuri irgi atkeliavo į mano rankas iš knygų lentynos, kurioje atsidūrė prieš daugel metų. O apačioje, prie garažo įvažiavimo dvi mergytės pirmaklasės stovi. Gal vos vos vyresnės, gal rudenį jau į antrą klasę eis…

- Žinai, kaip reikia pasakyti, kad jis atsidarytų? (kalba apie garažo vartus – aut. pastaba) Reikia sakyti “Sezamai atsidaryk”! Sezamai, atsidaryk!

- Nori aš tau kai ką pasakysiu, Vytaute? Ten pasakoj tai netikra, kai sako “Sezamai atsidaryk”. Jie iš tikrųjų paspaudžia mygtuką ant sienos ir atsidaro ten.

“Va taip, – pagalvojau, – ir baigiasi visos vaikystės pasakos, tikėjimas Kalėdų seneliu ir lieka plikas racionalumas ir pragmatizmas. Kuo toliau, tuo anksčiau taip atsitinka.”

Peržiūrėjau savo tinklaraščio statistiką ir pamačiau, kad viena ieškomiausių užklausų tų, kurie ateina iš interneto, apie dantis. Gi ne veltui – aš čia vis dar kamuojuos su pūliniu ir, panašu, situacija visai negerėja. Na, bent taip dejuoja mano geroji stomatologė.

Pavasarį, kai dar atšilinėjo orai, man užplombavo nervų kanalus ir patį dantį. Tokie dabar gydymo metodai, paaiškino man Žukausko gatvėje esančioje klinikoje konsultavusi gydytoja. Esą, vaistų į dantį niekas nebededa. Dar buvo galima skirti man antibiotikų. Aš būčiau jų prašius, bet čia paprieštaravo mano stomatologė, pasakiusi, kad taip danties gijimo nepaskatinsiu. Vis dar mąstau, kad gal tie antibiotikai būtų visai nieko…

Kas vyksta? Mano pūlinys, dėl kurio ir supratau, kad kažkas vyksta, niekaip neišnyksta. Dar du-trys mėnesiai ir bus metai jam. Iš pradžių rentgeno nuotraukos rodė lėtą aplinkinio kaulo atauginėjimą, tačiau pastaruoju metu nuotraukos nedarėme, nežinau, kas kaip. Žukausko g. gydytoja sakė, kad jei po plombavimo pūlinys plyštų dukart, ženklas, kad reikia operacijos. Taip nebuvo, bet ir progreso nesimato.

Kas bus? Rugsėjį keliausiu darytis nuotraukos. Kažkaip turiu ryškų įtarimą, kad Žalgirio gatvėje mane konsultuosianti chirurgė nenuspręs nieko gero ir visgi teks operuotis siekiant išsaugoti kaulą. Arba iki nuotraukos darymo man pavyks sustiprinti imunitetą ir iš organizmo išvaryti lauk infekciją. Kodėl taip sakau? Nes kas savaitę-dvi vis peršalu, paskauda galva, atsiranda sloga ar gerklės skausmas, o į tai iš karto reaguoja danties pūlinys ir didėja.

Na, kad ir kas būtų, papasakosiu. O jums, mielieji, nuoširdžiai patariu: jeigu tik pajutote, kad dantis vos vos kliba labiau nei aplinkiniai, pajutote įtartinus gumbelius, keliaukite pas stomatologus ir tikrinkitės, tikrinkitės, tikrinkitės. Nes nieko čia smagaus gyventi su suvokimu, kad teks gremžti nuosavo kaulo likučius ir džiaugtis dirbtine kaulo mase ir gal net dantimi.

Ilgai kaupiausi, kol pamažu pasiryžau šiam įrašui. Apie žadėtą baltą spalvą namuose, interjere, aplinkoje. Balta spalva aprašoma kaip techniškai bespalvė, neturinti jokio atspalvio, sudaryta iš visų spektro spalvų. Cituoju enciklopediją ir pati netikiu savom akim, nes man pienas, sniegas, cukrus, vata, knygos puslapiai, popieriaus lapas, debesis, balta tempera yra tokių skirtingų atspalvių, kad o! Ir, matyt, būtent tie atspalviai leidžia pasakyti, kuri balta yra “šilta”, kuri – “šalta”, kuri balta kviečia ilsėtis ar džiaugtis spalva, o kuri – prislegia kaip ligoninės palatos sienos.

Gal todėl aš mėgstu sakyti “pieno baltumo”, “sniego baltumo”, “popieriaus baltumo” ir užbaigti viską su “cinko balta” arba “kadmio balta”? Net dailininkų paletėje nėra “tiesiog baltos” – visi balti atspalviai turi savo pavadinimus. Štai kodėl naudami vien baltą spalvą galite sukurti TOKĮ interjerą, kad visi dizaino žurnalų žurnalistai subėgs pasižiūrėti.

Read the rest of this entry »

Šitą “Obuolio” leidyklos išleistą knygą savo namuose turiu seniai. Tikrai – gal kokius trejus metus. Ir tik dabar, tiksliau, prieš kelias dienas ją atsiverčiau ir ką tik baigiau skaityti. Kaip nuoširdžiai gaila kiekvieno užversto puslapio. Ir visai negėda, kad siužeto vingiai privertė nusišluostyti ašaras ir dantis sukandus skaityti toliau.

Read the rest of this entry »

Beprotiškas karštis. Net nieko neveikiant ir vos vos kvėpuojant pila prakaitas, kūnas tampa lipnus, o galva sunki sunki. Ir vis lauki audros, o ji tai Vakaruose kur, tai dar kažkur. Ir niekaip nenulyja.

Užtat kaip gera prie ežero, kur gali bet kada įšokti į vandenį vos pajutęs, kad drėksta kakta ar darosi sunku kvėpuoti. O po to išlipti ir ilgai džiūti. Taip aš ištisas dvi dienas leidau Dubingių pakrašty, be kompiuterio, be mobilaus ryšio, miško tankmėje, ežero pakrantėje. Ir jei ne čiužinys, kurį teko triskart per naktį pūsti iš naujo, brangiausiojo gimtadienio minėjimas būtų tobulas tobulas.

Ak, ir galiu prisipažinti nė kiek nesidrovėdama, kad net bėgant tretiems metams sakomas “myliu” yra nė kiek neišblėsęs, neišsekęs, toks pats ryškus, spalvingas, kvapnus ir užgniaužiantis kvapą. Savanaudiškai, tačiau meiliai: to mums – sau ir brangiausiam – linkėčiau visais ateinančiais metais ir dar ilgiau. Ir tradiciškai – kad pagaliau pasibaigtų mus raukytis ir giliai dūsauti verčiantys rūpesčiai. Myliu!

Read the rest of this entry »

Kol orkaitėje tyliai kepa trupininis pyragas, kurio receptas surankiotas iš nuotrupų internete (kaip simboliška, ar ne?), aš vis svarstau apie Arbatos man komentaruose užduotą klausimą “Kaip nebijoti spalvų?”. Klausimas, atvirai sakant, man artimas, nes ilgą laiką draugauti sekėsi tik su juoda ir balta spalvomis, dar retkarčiais įpinant raudoną. Štai kodėl išdidžiai save vadinau grafike nė nepagalvodama, kad gi grafikoje yra daugiau spalvų nei šios trys.

Negaliu drąsiai pasakyti, kad nebijau spalvų dabar. Užtat jų maišymas (taip taip taip aliejiniais dažais) suteikia tokią palaimą, kad ooo! Nesvarbu, kad permaišius viską kelissyk išeina tik purvina ruda spalva. Su spalvomis stengiuos elgtis atsargiai, laikytis atstumo ir tikrinti tikrinti tikrinti. Labiausiai pasitikiu akimis: jeigu jų spalvų derinys nebado, reiškia, super. Jei kažkas kliūna, erzina ir pykdo, vadinasi keičiam keičiam keičiam. Bet yra ir geresnių patarėjų.

Read the rest of this entry »