- Žinai, kaip reikia pasakyti, kad jis atsidarytų? (kalba apie garažo vartus – aut. pastaba) Reikia sakyti “Sezamai atsidaryk”! Sezamai, atsidaryk!

- Nori aš tau kai ką pasakysiu, Vytaute? Ten pasakoj tai netikra, kai sako “Sezamai atsidaryk”. Jie iš tikrųjų paspaudžia mygtuką ant sienos ir atsidaro ten.

“Va taip, – pagalvojau, – ir baigiasi visos vaikystės pasakos, tikėjimas Kalėdų seneliu ir lieka plikas racionalumas ir pragmatizmas. Kuo toliau, tuo anksčiau taip atsitinka.”

Pavasarį, kai dar atšilinėjo orai, man užplombavo nervų kanalus ir patį dantį. Tokie dabar gydymo metodai, paaiškino man Žukausko gatvėje esančioje klinikoje konsultavusi gydytoja. Esą, vaistų į dantį niekas nebededa. Dar buvo galima skirti man antibiotikų. Aš būčiau jų prašius, bet čia paprieštaravo mano stomatologė, pasakiusi, kad taip danties gijimo nepaskatinsiu. Vis dar mąstau, kad gal tie antibiotikai būtų visai nieko…

Kas vyksta? Mano pūlinys, dėl kurio ir supratau, kad kažkas vyksta, niekaip neišnyksta. Dar du-trys mėnesiai ir bus metai jam. Iš pradžių rentgeno nuotraukos rodė lėtą aplinkinio kaulo atauginėjimą, tačiau pastaruoju metu nuotraukos nedarėme, nežinau, kas kaip. Žukausko g. gydytoja sakė, kad jei po plombavimo pūlinys plyštų dukart, ženklas, kad reikia operacijos. Taip nebuvo, bet ir progreso nesimato.

Kas bus? Rugsėjį keliausiu darytis nuotraukos. Kažkaip turiu ryškų įtarimą, kad Žalgirio gatvėje mane konsultuosianti chirurgė nenuspręs nieko gero ir visgi teks operuotis siekiant išsaugoti kaulą. Arba iki nuotraukos darymo man pavyks sustiprinti imunitetą ir iš organizmo išvaryti lauk infekciją. Kodėl taip sakau? Nes kas savaitę-dvi vis peršalu, paskauda galva, atsiranda sloga ar gerklės skausmas, o į tai iš karto reaguoja danties pūlinys ir didėja.

Na, kad ir kas būtų, papasakosiu. O jums, mielieji, nuoširdžiai patariu: jeigu tik pajutote, kad dantis vos vos kliba labiau nei aplinkiniai, pajutote įtartinus gumbelius, keliaukite pas stomatologus ir tikrinkitės, tikrinkitės, tikrinkitės. Nes nieko čia smagaus gyventi su suvokimu, kad teks gremžti nuosavo kaulo likučius ir džiaugtis dirbtine kaulo mase ir gal net dantimi.

Gal todėl aš mėgstu sakyti “pieno baltumo”, “sniego baltumo”, “popieriaus baltumo” ir užbaigti viską su “cinko balta” arba “kadmio balta”? Net dailininkų paletėje nėra “tiesiog baltos” – visi balti atspalviai turi savo pavadinimus. Štai kodėl naudami vien baltą spalvą galite sukurti TOKĮ interjerą, kad visi dizaino žurnalų žurnalistai subėgs pasižiūrėti.

Taigi, kas lietuvių namuose balta? Būtinai lubos. Dar kambarių durys, langų apvadai, virtuvės baldai ir stalai. Dar patalynė. Sienos vonioje.  Klozetas. Dieninės užuolaidos. Ne tiek ir mažai, ar ne? Ir vis dėlto daugybės baltos spalvos namuose vengiama. Pirmiausia dėl to, kad ši spalva nepraktiška, o vėliau tikinama, kad atšąla atmosfera, namai primena ligoninę ir t.t.

Tikrai, negaliu ginčytis, kad nepraktiška. Pati esu tepliukas, mano brangiausias – dar teplesnis. Bet tiesiog dažniau skalbiu. O visas dėmes lygiai taip pat sėkmingai galima nuvalyti ir nuo sienų, svarbu, kad šios nebijotų vandens. Mūsų pirmuose namuose sienas valiau ne sykį, nes vis nusipirštuodavo, tai brūkštelėdavom kuo, tai dar kas. O dabartiniuose namuose su indu ploviklio lašu ir karštu vandeniu sienas ploviau nuo dulkių, riebalų ir buvusių nuomininkų pirštų antspaudų. Ir nieko!

O kalbant apie baimes, reikėtų pirmiausia paspjaudyt per petį ir griebti baltų dažų skardinę, baltų tapetų ritinį ar dar ką balto. Tas ypač galioja kalbant apie namų sienas: juk jei nepatiks – keliais mostais paversite sienas raudonomis, geltonomis ir kokiomis tik norite.

Taigi, pirmiausia nepamirškite, kad balta spalva yra skirtinga. Štai kodėl galite priversti spindėte spindėti baltumu sienas, o baldus rinktis pieno baltumo, kurie tokiame fone atrodys švelniai (tarsi vilna) pilki. Svarbu, kad atkreiptumėte dėmesį į baltos spalvos šiltumą ar šaltumą: turėkite omenyje, kad šaltos baltos spalvos (su lengvu melsvumu) kupinas kambarys atrodys moderniai, minimalistiškai, bet būti jame nenorėsite. Nežinote, kas yra šilta balta ir kas yra šalta balta? Nusipirkite kelias taupiąsias lemputes, ant kurių vienos būtų užrašyta “warm white” arba “day light”, o ant kitos tiesiog “white”. Paprasta, ne dienos šviesos, ne “warm white” lemputė švies bjauriai, įkyriai, skaudins akis, o daiktai jos šviesoje atrodys tarsi kažkokie netikri. Štai toks tas ir skirtumas.

Nebūtina visą savo būsto (esą, siekiant vienovės) nuteplioti baltai. Galimos įvairios improvizacijos su kitomis spalvomis: ryški viena siena, ryškios palangės, durys arba – kas man labai gražu – grindys. Ryškūs baldai. Atminkite, kad balta spalva geriausiai atskleis ir išryškins kitas spalvas, kad ir kokios jos būtų. Be to, nesugalvoju nė vieno derinio, kuris su balta spalva neatrodytų gražiai: visi jie ryškūs, švieži ir kupini gyvybės.

Ruošdamiesi remontui, būsto pertvarkymui nepulkite dažyti sienų, klijuoti tapetų, dažyti grindų. Iš karto kitaip nuspalvinę didžiulį plotą vėliau, galiu beveik garantuoti, vaikščiosite susiėmę už galvos. Protingiausia būtų tiesiog pasiimti daugybė norimų spalvų pavyzdžių ir padėlioti juos, paderinti tarpusavyje, pasižiūrėti, kas atrodytų gražiausiai. Juk, pavyzdžiui, variantas “raudonos grindys, baltos sienos ir žalios lubos” gal ir patiks labai drąsiam žmogui, tačiau ramesnį toks kambarys greitai nuvargins. O padėlioję spalvų pavyzdžius, galbūt, nuspręsite, kad daug smagiau būtų grindis perdažyti tamsia spalva, o sienas – balta, paliekant vietos raudonoms ir žalioms dekoracijoms, pvz., ant vienos sienos gali atsirasti aguonų laukas.

Jei nudažėte sieną baltai ir atrodo, kad dar kažko trūksta, drąsiai kabinkite paveikslus, pieškite ant sienos, jei turite mažų vaikų – įrenkite jiems skirtą metalinę lentą, ant kurios jie galės paišyti flomasteriais ir panašiai.

Prisiminkite, kad balta spalva smarkiai išryškina kitas spalvas, taigi, juoda bus dar juodesnė, o raudona spalva – rėkiančiai ryški. Štai kodėl galite rinktis kiek švelnesnius nei pati ryškiausia spalva atspalvius. Tokie tikrai nevargins, o atrodys – ne ką blankiau.

“Keliautojo laiku žmoną” parašė Audrey Niffenegger. Tai pirmoji jos knyga, o baigusi rašyti autorė net nusidažė plaukus raudonai. Tam, kad būtų panašesnė į pagrindinę knygos heroję ir kartu atsisveikintų su ja.

444 puslapių romanas yra pasakojimas apie pačius keisčiausius žmones visame pasaulyje. Keliautojas laiku susitinka su savo būsima žmona tuomet, kai jai viso labo 6-eri, o jam – trisdešimčia metų daugiau. Ir taip metų metus jis vėl ir vėl grįžta į tą pačią Pievą, kurioje susipažino su mažyte mergyte. Kartais jis grįžta jaunesnis, kartais – vyresnis. Kartais laimingas, o kartais – ne. Jo vardas Henris, o mažosios mergytės – Kler.

Tarsi nematomu siūlu – meile – judviejų likimai susieti. Nori nenori, kad ir kur pasisuksi, vis vien takas kryps į tą pusę, nuo kurios nepabėgsi. Tačiau nei vienas jų nenori bėgti: Kler auga žinodama, kad kažkur ateityje, kuri virs dabartimi, jos laukia jos būsimas vyras, kurį ji jau pažįsta. O jos būsimas vyras nuolat susitinka su savuoju “aš” ir jaunesniu, ir vyresniu.

“Mūsų meilė buvo siūlas labirinte, apsauginis tinklas po lyno akrobatu, vienintelis tikras dalykas šiame keistame mano gyvenime, kuriuo aš kada nors galėjau pasikliauti. Šįvakar man atrodo, jog mano meilė tau šiame pasaulyje būtų labiau apčiuopiama nei aš pats: tarsi ji galėtų išlikti po manęs ir apgaubti tave, saugoti, ginti” – tai Henrio žodžiai Kler.

Galbūt daugeliui skeptikų ši knyga pasirodys paprasčiausias meilės romanas, tačiau man ji iš tiesų patiko kur kas labiau nei TIK romanas.

Istorija visada pasakojama iš dviejų asmenų perspektyvos: įvykius matome ir Henrio, ir Kler akimis. Nuolat šokinėjama per laiką ir net tada, kai herojai susitinka dabartyje, kelionės nepasibaigia. Galiu palyginti: visai neseniai (irgi šią savaitę) baigiau skaityti Kate Moss knygą “Labirintas”, kurioje istorija konstruojama panašiu principu: dvi tos pačios giminės moterys ieško ir kaunasi dėl iš esmės to paties dalyko – Gralio. Tačiau šokinėjimas per kelis šimtmečius ten ir atgal vargina, o čia – atvirkščiai: jis lengvas, malonus, talentingai parašytas.

Kas dar man patiko? Kad tai labai graži, graudi ir gerai parašyta istorija apie likimo pažymėtų žmonių santykius ir tokius tvirtus jausmus vienas kitam, apie nuolatinį laukimą ir tokią stiprią neblėstančią meilę, kad netgi visos negandos, išsiskyrimai, neištikybė ir bandymai gyventi “normaliai” ir visiškas niekas, palyginus su tuo, kaip stipriai jie vienas kitą myli.

Beje, yra ir filmas:

Užtat kaip gera prie ežero, kur gali bet kada įšokti į vandenį vos pajutęs, kad drėksta kakta ar darosi sunku kvėpuoti. O po to išlipti ir ilgai džiūti. Taip aš ištisas dvi dienas leidau Dubingių pakrašty, be kompiuterio, be mobilaus ryšio, miško tankmėje, ežero pakrantėje. Ir jei ne čiužinys, kurį teko triskart per naktį pūsti iš naujo, brangiausiojo gimtadienio minėjimas būtų tobulas tobulas.

Ak, ir galiu prisipažinti nė kiek nesidrovėdama, kad net bėgant tretiems metams sakomas “myliu” yra nė kiek neišblėsęs, neišsekęs, toks pats ryškus, spalvingas, kvapnus ir užgniaužiantis kvapą. Savanaudiškai, tačiau meiliai: to mums – sau ir brangiausiam – linkėčiau visais ateinančiais metais ir dar ilgiau. Ir tradiciškai – kad pagaliau pasibaigtų mus raukytis ir giliai dūsauti verčiantys rūpesčiai. Myliu!

Negaliu drąsiai pasakyti, kad nebijau spalvų dabar. Užtat jų maišymas (taip taip taip aliejiniais dažais) suteikia tokią palaimą, kad ooo! Nesvarbu, kad permaišius viską kelissyk išeina tik purvina ruda spalva. Su spalvomis stengiuos elgtis atsargiai, laikytis atstumo ir tikrinti tikrinti tikrinti. Labiausiai pasitikiu akimis: jeigu jų spalvų derinys nebado, reiškia, super. Jei kažkas kliūna, erzina ir pykdo, vadinasi keičiam keičiam keičiam. Bet yra ir geresnių patarėjų.

Skaitydama ELLE Decor radau šokius tokius spalvų ekspertų patarimus, susijusius su spalvomis. Pateikiu trumpą santraukytę.

“Tikras iššūkis gyventi su ryškiomis spalvomis ir nesijausti taip, tarsi būtumei komikso herojus”, – sako Nisi Berryman. Pasak Nisi, kai namuose vyrauja stiprios, ryškios spalvos, labai svarbu jas nuraminti su šviesiais, baltais, neutraliais ir metalo spalvų tonais. “Spalvų naudojimas reikalauja bandymų ir klaidų”, – tikina Nisi. Beje, Nisi pati kurdama savo valgomąjį neišvengė klaidų, mat pasirinko jam oranžinę spalvą. “Tai atrodė pernelyg saldu ir pernelyg ryšku”, – pasakoja ji. Galų gale valgomasis tapo purpurinis: “Taip jau yra su dažais: kai kažkas netinka, labai paprasta viską nudažyti dar kartą”.

Kitaip nei galvojate, baltos lubos gali ne vizualiai aukštinti kambarį, o jį žeminti. Jei jūsų kambario lubos yra žemiau nei 2,5 metro aukštyje, dažykite jas vienu-dviem atspalviais šviesiau nei kambario sienos. Pasak ekspertų, baltos lubos gali tapti klaida, ypač tais atvejais, kai sienos tamsios. Tuomet tokios lubos ne kilsteli, bet kaip reikiant prislegia.

Kartais viena spalva yra būtent tai, ko jums reikia. Monochromatinę spalvų gamą lengva derinti tarpusavyje, be to, tai leidžia sukurti darnią stiliaus vienovę kambaryje, suteikia švaros ir elegancijos pojūtį. Vis dėlto vienos spalvos naudojimas, nepaisant to, kiek keisite jos šviesumą, gali būti nuobodus, tad atraskite tikruosius, akį džiuginančius, atspalvius įmaišydami į besirenkamų spalvų paletę matinių, tamsių spalvų, kad išryškėtų “gerosios”.

Dažydami turite atminti, kad matiniai ir neblizgūs dažai puikiai maskuoja netobulas, ne itin lygias sienas. O blizgūs – atvirkščiai. Be to, geriausia sienas dažyti ten, kur nėra nuolatinės drėgmės, mat dažytos sienos gali imti ir pradėti pelyti. Taigi, geriausia dažyti valgomuosius, koridorius, miegamuosius, svetaines. Ir atminkite, jei norite dažyti blizgiais, atspindį turinčiais dažais, turite įsitikinti, kad jūsų sienos tikrai preciziškai lygios.

Pasirinkite ornamentus. Drąsiai pieškite ornamentus ant sienų ir ignoruokite tą vietą, kur susikerta lubos ir siena. Leiskite ornamentui “užlipti” ant lubų arba atvirkščiai – nuo jų nusileisti. Tokios dekoracijos atitrauks akį nuo ne itin tobulų dalykų namuose.

Vis dėlto taip elgiamasi tikrai veltui, mat šiandienos pramonė siūlo gausybę įvairiausių tapetų rūšių, ne tik popierinių. Galite rasti nuo gamintų iš gamtinio pluošto iki gaminamų pagal jūsų užsakymus. Tokia įvairovė ir sąlyginai pigūs tapetai (tiesa, esu girdėjusi apie austus aukso siūlais, kurių kvadratinis metras kainavo tūkstančius) leidžia namus keisti nors keturis kartus per metus - kas sezoną.

Naujovė man pačiai buvo dažomi tapetai. Čia tiems, kurie nori pakankamai pigiai susikurti tokias sienas, kurios atrodytų tarsi ne tapetuotos, o dengtos dekoratyviniu gruntu. Spalvą pasirinkti galite kokią norite, o faktūrą išsirinkti, bent jau lietuviškuosiuose “Senukuose”, iš maždaug kelių dešimčių skirtingų. Tiesa, kai kurie jų tokie dailūs, kad mielai namų sienas dekoruočiau nedažydama jų. Kodėl? Todėl, kad jie ne visiškai balti, o turintys itin žavius tonus, kurie kuria ne sterilią, tarsi ligoninėje, bet šiluma alsuojančią erdvę.

Šituos tapetus dažyčiau

Šitų tapetų nedažyčiau

Akriliniai tapetai brangesni, storesni, blizgūs ir puošnūs. Vis dėlto klijuodami juos atkreipkite dėmesį, kad šie yra ne itin pakantūs trynimui, todėl bandydami išlyginti visas oro pūsleles galite tiesiog sugadinti tapetą. Vis dėlto aš peržiūrėjusi visą akrilinių tapetų katalogą (kuris gana skurdus) “Senukų” tinklalapyje neradau nei vieno, kuris nedvelktų naftalinu ir man patiktų. Popieriniai tapetai vieni populiariausių, pigiausi, jų pasirinkimas – gana didelis. Tačiau jie turi gana daug minusų. Pvz., klijuojami jie lengvai plyšta, raukiasi, išsitrina ir t.t. Viniliniai tapetai kol kas labiausiai mėgstami ir dažniausiai sutinkami, blizgūs, įvairių faktūrų, storių. Natūralaus pluošto tapetų Lietuvoje pasirinkimas ne itin didelis, dėl to tikrai nuoširdžiai gaila. Jie lengvi, ekologiški, lengvai valomi. Gamina juos iš pačių įvairiausių medžiagų, tačiau pati savomis akimis mačiau bambukinius ir džiuto pluošto.

Norite sukurti originalų interjerą? Pasirinkite panašaus rašto, atspalvių, faktūrų tapetus ir klijuokite vieną juostą po kitos derindami skirtingus tapetus. Atrodys tikrai puikiai. Jei taip daryti nedrąsu, tuomet galite skaidyti savo kambario sienas ir 2/3 (nuo apačios į viršų) klijuoti vienokiais tapetais, o 1/3 – kitokiais.

P.S.: šie pavyzdžiai – ne spalvų ir derinių pasiūlymai, o tiesiog principo paaiškinimas.

Patarimas: tapetus geriausia klijuokite ne vieni, o pasikviesdami ką nors į pagalbą. Klijais tepkite ir tapetą, ir sieną, o dėkite nuosekliai, neskubėdami, kad nesusidarytų didelės oro pūslės. Stenkitės klijuoti tiesiai, lygiuodami į sienos, durų, lango, pirmojo tapeto kraštą. Jei visgi atsirado oro pūslelių, nieko tokio: lengvai, pernelyg nespausdami, geriausia ne rankomis, o medžiagos gabaliuku išstumdykite nuo centro kraštų link oro pūsleles. Tobula būtų, jeigu galėtumėte tapetą visą medžiagos skiaute švelniai patrinti, kad patikrintumėte, ar tikrai visur viskas prilipo bei išspaustumėte klijų perteklių. Nepamirškite klijų pertekliaus nuvalyti nuo tapeto!

Atskirai reikėtų aptarti fototapetus. Dažniausiai man teko matyti peizažus, mat šie lietuvaičiams labiausiai dera prie bendro patalpų interjero. Tačiau faktas, kad visuomet galima į viską žvelgti išradingiau ir vietoje tradicinio peizažo savo svetainės sienai pasirinkti kažką apgaulingo. Pavyzdžiui, “slaptus koridorius“, arba tai, ką man pavyko aptikti Couture Deco svetainėje. Kokybiški fototapetai gali sukelti netikėtą, apgaulingą įspūdį, sužavėti ir vienu ypu pakeisti visą interjerą. Beje, atkreipkite dėmesį į paskutiniuosius paveikslėlius: norint atnaujinti namus visai nebūtina pirkti “n” rulonų tapetų ir perklijuoti visų sienų: užtenka vos vienos juostos, kad vaizdas pasikeistų, pagyvėtų. O minimalios sąnaudos leis keisti namus taip dažnai, kaip dažnai bus noro.

Beje, apie kažką panašaus jau buvau rašiusi.

Kol vaikinai namuose lanparty’ina, aš pati sau slankioju, fotografuoju, skaitau ir džiaugiuosi šeštadieniu, nesvarbu, kad karšta. Tegu sau. Šiandien kažkur perskaičiau labai teisingą mintį, kad skundžiamės dabar karščiais, o žiemą, kai pamėlusias nosis slėpsim šalikuose, sakysim, kad jau geriau būtų plius trisdešimt nei minusas. Va taip. O čia akvariumas, kuriame apsigyveno šamukas ir jau minėtas assassin’as.

Kodėl visos sraigės neprašytos, o ši – itin laukta, suprasti labai paprasta. Su pirmaisiais augalais, kuriuos atsivežėme iš brangiausiojo draugo, pas mus atkeliavo melanijos. Kol jos buvo grunte, buvo visai nieko, tačiau galų gale šių “mažylių” prisiveisė tiek daug, kad teko jas išmetinėti, nakinti ir t.t. Nepadėjo niekas. Negana to, su kita augalų rūšimi, o gal ir žuvimis, atkeliavo akvariumininkų nemėgiami trimitininkai. Šie graužia visus augalus. Visus. O dauginasi nenumatytais greičiais.

Teko perskaityti ne vieną diskusijų internetiniuose forumuose lapą, pasitarti su kitais žuvelių augintojais, tačiau optimalios išeities neradome. Taigi, teko išsemti visas žuveles, augalus, perplauti gruntą, kišti jį į orkaitę ir pusvalanduką keptelėti 200 laipsnių temperatūroje. Šią procedūrą kartojome dukart, mat pirmą kartą tiesiog pamiršome perplauti visas akvariumo žoles.

Tiesa, dar galima bandyti sraigių atsikratyti perkant žuveles, kurios jas ėda, tačiau klausimas, ar ūgtelėjusias sraiges su kietu kiautu jos suvalgytų. Dar galima žudyti jas chemikalais, tačiau šie išneš velniop visą akvariumą. O protingi žmonės pasakoja, kad kai akvariume susikūrusi tobula ekosistema, nei tų sraigių per daug, nei žuvims kas blogai, nei augalus kas graužia. Na, čia pats sunkiausias sraigių “naikinimo” būdas. Tačiau net ir tobuloje ekosistemoje užtenka kokio atsineštinio augalo.

Mums išvalius akvariumą nuo sraigių užteko parsinešti ričijų (tokių vandens paviršiuje plaukiojančių samanų) ir džiaugsmas dėl švaraus akvariumo baigėsi. Taigi, šiandien nukeliavome į savo mėgiamą “Akvafaną” ir nusipirkome ypatingą sraigę, kurią liaudyje vadina assassin snail.

Ši gražuolė prišliaužia prie kitos sraigės ir savo čiuptuvėliu puola ją bei pamažu išsiurbia visą gyvasį iš savo giminaitės. Beje, kai baigiasi sraigės, jos minta tiesiog įprastu maistu. Taigi, mūsų asasinui darbo akvariume užteks ilgam, nors tik įdėtas jis iš karto susirado sau auką. Tiesa, kol kas niekaip negalime surasti jo akvariume. Gal gi daugybė paprastų sraigučių neužpuolė ir nesudorojo mūsų asasino.

Savo kompiuteryje turiu tokį aplanką, pavadintą “Idealu”. Ir jame vis daugiau idėjų mano būsimiems namams nugula. Kaupti pradėjau po to, kai supratau, kad Google Readerio “starred items” man visai nepadeda greitai rasti tą, kas domina. Taigi, šįkart papasakosiu apie mėlynus derinius interjere.

Gudriausi ir šiek tiek pasidomėję spalvų psichologija esate girdėję, kad mėlyni tonai nuteikia raminančiai, atpalaiduoja, o tamsiai mėlyni skatina liūdesį. Vis dėlto derinant mėlyną su kitomis spalvomis arba netgi su tos pačios mėlynos spalvos atspalviais liūdesys jūsų namuose yra mažiausiai tikėtina emocija.

Sienos. Man labai gražu, kuomet viena kambario siena nudažoma/ištapetuojama/padengiama kita spalva nei likusios kambario sienos. Taip toji kitokia tampa tarsi atramine viso kambario siena, o kartu – itin skoningu ir dailiu interjero akcentu. Ypač dailiai man tokios sienos, nuspalvintos būtinai tamsesne spalva nei visos kitos, atrodo miegamuose kambariuose. Į jas atsiremia tas lovos galas, kur dedamos galvos, taigi užmiegant atrodo taip, tarsi jūsų pusėje jau sutemę, o ten toliau kažkur saulė tik tik nusileido. Beje, tokiai sienai rinkčiau tamsesnę, sodresnę mėlyną.

Šiame, paskutiniame, paveiksle, sutinku, yra ne tokia jau ir mėlyna, o greičiausiai tropikų jūros žalio mėlynumo, vadinamo akvamarinu, spalva. Bet ji puiki, ar ne?

Baldai. Mėlyni baldai, sutikite, gana originalu. Pratusiems prie tradicinės baltos/juodos/rudos/smėlio/sidabro/metalo/raudonmedžio/šokolado spalvų balduose, retais atvejais prie spalvingų fotelių ir sofų, mėlyna vis dar svetima mūsų namuose. Net baldų salonuose mėlyna vis dar yra specialių užsakymų reikalas. Ir, sakyčiau, visai veltui. Kiek teko pastebėti, mėlyni baldai patys sau vieni tampa puikiausiomis “nepakartojamo” interjero detalėmis, sukuriančiomis tikrai žavius namus. Pvz., kodėl reikėtų sakyti “ne” mėlyniems virtuvės baldams? Na, įsivaizduokite juos šviesius tarsi vasaros dangus,  balta staltiese uždengtą stalą, ant kurio – žali obuoliai, geltonos citrinos ar dar kažkas. Kažkodėl šitas derinys man primena provincijos namus su didelėmis verandomis, saule languose, raudonskruosčiais vaikais ir aviečių uogienės stiklainėliais. Arba pajūrio vasarnamius, kuriuose tarp langinių vyrių girgžda baltas kvarco smėlis.

Ir virtuvė ne vienintelė vieta, kur mėlyni baldai “žiūrisi” išties gerai. Vonia taip pat. Balti baldai/mėlyni paviršiai arba mėlyni baldai/balti paviršiai, ryškiai mėlyna vonia, o gal net mėlynas klozetas? Sterili balta, kad ir kaip dailiai mano akimis (aha, patinka ir toks variantas) atrodo vonioje, vis dėlto mėlyna čia maudynes padaro smagesnes. Apskritai, mano akimis žiūrint, mėlynas daiktas sulaukia daugiau dėmesio ir žvilgsnių paprastoje aplinkoje vien dėl to, jog nesukelia agresijos, noro kažkur bėgti, užsidaryti ar pan., o kviečia, pavyzdžiui, prisėsti, išgerti kavos, atsiversti gerą knygą arba ramiai pabendrauti su mielais žmonėmis.

Indai. Taip skambėtų atsakymas tiems, kurie klaustų, kaip gi tą mėlyną spalvą prisijaukinti. Pradėti reikia nuo mažų dalykų, o indai – pats tas. Vėliau, kai akis pripras prie arbatos mėlyname puodelyje ir kotleto lėkštėje su mėlynais kraščiukais, galėsite imtis ir sienų dažymo arba mėlyno fotelio pirkimo. Dar vienas dalykas, galintis padėti prisijaukinti spalvą ir įsitikinti, jog ji jums tikrai tinka, yra patalynės, užtiesalai, užvalkalai ir t.t. Ir, aišku, visada į pagalbą galite pasitelkti mėlyną dekorą, tapetus ir panašiai.

Beje, tapetų su mėlynais motyvais yra visai dailių. Tikrai. Čia tai, ką mano akį patraukusio radau lietuviškųjų “Senukų” kataloge internete.

O beje, žinojot, kad senovėje buvo tikima, jog mėlynos spalvos nemėgsta raganos, o Egipto faraonai vilkėdavo mėlynus drabužius, nes tikėdavo, kad šie gali atbaidyti nelabąjį? O be to, jei teisingai menu, Bibilijoje mėlyna spalva taip pat užima ypatingą vietą.