Dinos blogas

Archive for the ‘Atsitikimai’ Category

Sėdžiu balkone, baigiu praryti “Juodąją orchidėją”, kuri irgi atkeliavo į mano rankas iš knygų lentynos, kurioje atsidūrė prieš daugel metų. O apačioje, prie garažo įvažiavimo dvi mergytės pirmaklasės stovi. Gal vos vos vyresnės, gal rudenį jau į antrą klasę eis…

- Žinai, kaip reikia pasakyti, kad jis atsidarytų? (kalba apie garažo vartus – aut. pastaba) Reikia sakyti “Sezamai atsidaryk”! Sezamai, atsidaryk!

- Nori aš tau kai ką pasakysiu, Vytaute? Ten pasakoj tai netikra, kai sako “Sezamai atsidaryk”. Jie iš tikrųjų paspaudžia mygtuką ant sienos ir atsidaro ten.

“Va taip, – pagalvojau, – ir baigiasi visos vaikystės pasakos, tikėjimas Kalėdų seneliu ir lieka plikas racionalumas ir pragmatizmas. Kuo toliau, tuo anksčiau taip atsitinka.”

Peržiūrėjau savo tinklaraščio statistiką ir pamačiau, kad viena ieškomiausių užklausų tų, kurie ateina iš interneto, apie dantis. Gi ne veltui – aš čia vis dar kamuojuos su pūliniu ir, panašu, situacija visai negerėja. Na, bent taip dejuoja mano geroji stomatologė.

Pavasarį, kai dar atšilinėjo orai, man užplombavo nervų kanalus ir patį dantį. Tokie dabar gydymo metodai, paaiškino man Žukausko gatvėje esančioje klinikoje konsultavusi gydytoja. Esą, vaistų į dantį niekas nebededa. Dar buvo galima skirti man antibiotikų. Aš būčiau jų prašius, bet čia paprieštaravo mano stomatologė, pasakiusi, kad taip danties gijimo nepaskatinsiu. Vis dar mąstau, kad gal tie antibiotikai būtų visai nieko…

Kas vyksta? Mano pūlinys, dėl kurio ir supratau, kad kažkas vyksta, niekaip neišnyksta. Dar du-trys mėnesiai ir bus metai jam. Iš pradžių rentgeno nuotraukos rodė lėtą aplinkinio kaulo atauginėjimą, tačiau pastaruoju metu nuotraukos nedarėme, nežinau, kas kaip. Žukausko g. gydytoja sakė, kad jei po plombavimo pūlinys plyštų dukart, ženklas, kad reikia operacijos. Taip nebuvo, bet ir progreso nesimato.

Kas bus? Rugsėjį keliausiu darytis nuotraukos. Kažkaip turiu ryškų įtarimą, kad Žalgirio gatvėje mane konsultuosianti chirurgė nenuspręs nieko gero ir visgi teks operuotis siekiant išsaugoti kaulą. Arba iki nuotraukos darymo man pavyks sustiprinti imunitetą ir iš organizmo išvaryti lauk infekciją. Kodėl taip sakau? Nes kas savaitę-dvi vis peršalu, paskauda galva, atsiranda sloga ar gerklės skausmas, o į tai iš karto reaguoja danties pūlinys ir didėja.

Na, kad ir kas būtų, papasakosiu. O jums, mielieji, nuoširdžiai patariu: jeigu tik pajutote, kad dantis vos vos kliba labiau nei aplinkiniai, pajutote įtartinus gumbelius, keliaukite pas stomatologus ir tikrinkitės, tikrinkitės, tikrinkitės. Nes nieko čia smagaus gyventi su suvokimu, kad teks gremžti nuosavo kaulo likučius ir džiaugtis dirbtine kaulo mase ir gal net dantimi.

Beprotiškas karštis. Net nieko neveikiant ir vos vos kvėpuojant pila prakaitas, kūnas tampa lipnus, o galva sunki sunki. Ir vis lauki audros, o ji tai Vakaruose kur, tai dar kažkur. Ir niekaip nenulyja.

Užtat kaip gera prie ežero, kur gali bet kada įšokti į vandenį vos pajutęs, kad drėksta kakta ar darosi sunku kvėpuoti. O po to išlipti ir ilgai džiūti. Taip aš ištisas dvi dienas leidau Dubingių pakrašty, be kompiuterio, be mobilaus ryšio, miško tankmėje, ežero pakrantėje. Ir jei ne čiužinys, kurį teko triskart per naktį pūsti iš naujo, brangiausiojo gimtadienio minėjimas būtų tobulas tobulas.

Ak, ir galiu prisipažinti nė kiek nesidrovėdama, kad net bėgant tretiems metams sakomas “myliu” yra nė kiek neišblėsęs, neišsekęs, toks pats ryškus, spalvingas, kvapnus ir užgniaužiantis kvapą. Savanaudiškai, tačiau meiliai: to mums – sau ir brangiausiam – linkėčiau visais ateinančiais metais ir dar ilgiau. Ir tradiciškai – kad pagaliau pasibaigtų mus raukytis ir giliai dūsauti verčiantys rūpesčiai. Myliu!

Read the rest of this entry »

Kol vaikinai namuose lanparty’ina, aš pati sau slankioju, fotografuoju, skaitau ir džiaugiuosi šeštadieniu, nesvarbu, kad karšta. Tegu sau. Šiandien kažkur perskaičiau labai teisingą mintį, kad skundžiamės dabar karščiais, o žiemą, kai pamėlusias nosis slėpsim šalikuose, sakysim, kad jau geriau būtų plius trisdešimt nei minusas. Va taip. O čia akvariumas, kuriame apsigyveno šamukas ir jau minėtas assassin’as.

Read the rest of this entry »

Pietų metas, redakcijoje tuščia, už lango – lietus, viduje – kondicionieriai. Žodžiu, džiaugiamės plius minus vėsa ir kalbamės apie liaudies medicinos kuriozus.

Kalba, prasidėjusi nuo to, kad vienoje radijo stotyje išgirdusi patarimą, jog esant kaitrai reikia vaikščioti ne tik šlapia galva, bet ir šlapiais drabužiais ir miegoti šlapioje lovoje, baigiasi klausimu, ar tinka tas variantas, kai prisidirbi į lovą. Nusprendėme, kad jeigu ir netinka šitam pasakymui, tai toks miegojimas turėtų būti užskaitytas kaip kompresas.

O tada prasidėjo.. Nusivažiavome iki Egipto žolininkų receptų, kurių, kaip tvirtino kolega Gediminas, net 60 proc., puikiai veikiantys ir galiojantys. Prisiminėme mūsų liaudies receptus ir tai, kaip “gydėmės” vaikystėje.

Read the rest of this entry »

Suradau naują jausmą, kuris yra neįtikėtinai šlykštus, bjaurus ir neraminantis. Jis kyla tada, kai apsinuodiji savo pačios gaminta pica, suSIkeli tulžies akmenligės priepuolį ir dar vėliau susirūpini, ar tavo svečiams, kurie picą valgė kartu, viskas gerai. Žiauriai nesmagu, kai geras maistas būna, skani vakarienė-lan party užkanda ir va.

Tai, kas negera, baigėsi. Dar šiek tiek jaučiu maudžiant šoną, bet skysčiai ir vaisiai gelbėja. Užtat žinau, kas kaltas dėl mano priepuolio. Ogi simpatiškos “Spilvos” marinuotos uoginės paprikos, kurios velniškai aštrios! Teks tobulėti ir kepti picą su ananasais ir vištiena, be jokių ten uoginių paprikų..

Read the rest of this entry »